DVIRAČIAI  |  DVIRAČIŲ AKSESUARAI  |  DVIRAČIŲ REMONTAS  |  APIE DVIRAČIUS  |  KAIP MUS RASTI

 

APIE DVIRAČIUS

KALNŲ DVIRAČIAI (MOUNTAIN BIKES, MTB)

Tai dviračiai, skirti mėgėjams naudojimui bekelėse, nelygiose vietovėse visuomeniniuose keliuose ir trasose. Jie turi tinkamai sutvirtintą rėmą ir kitus komponentus, ir kaip taisyklė, plataus pasirinkimo, šiurkštaus paviršiaus padangas bei su plačiu pavarų įtaisų asortimentu. Jie neturi pilnos grandinės apsaugos, todėl būtina dėvėti specialią aprangą, ar siauras kelnes, kurios negalėtų įsivelti į priekinį žvaigždučių bloką.                                                                                                                                

Komplektuojami dideliu skaičiumi pavarų (21 – 27), platus perdavimo santykio pasirinkimas – kas leidžia važiuoti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Dviračio rėmas bei visa įranga paskaičiuota atsižvelgiant į įvairiausias galimas trasas: važiavimas per akmenis, minkštą gruntą, balas, smėlį, purvą.

Atstumas nuo žemės iki centrinės ašies padidintas iki 29 – 33 cm, kas žymiai padidina dviračio pravažumą (šis atstumas plentiniams modeliams 26 – 28 cm). Vairas tiesus, platus (55 – 67 cm) – palengvina vairavimą važiuojant minkštu gruntu. Stabdžių bei pavarų rankenėlių konstrukcija leidžia akimirksniu perjunkti pavaras bei stabdyti, neatitraukiant rankų nuo vairo. Ratai 559 mm (pagal 150), kas kartu su trumpais stipinais padidina rato tvirtumą bei kietumą, sumažina dviračio aukštį. Naudojamos plačios padangos – iki 65 mm (2,5“). Balnelio aukštis iki 635 mm ir daugiau.

Neretai kalnų dviračiai komplektuojami su amortizuojančia priekine šake, o kartais ir su galiniu amortizatoriumi – padidinant komforto lygį esant nelygiam keliui. Tai užtikrina maksimalų sukibimą su keliu greitai leidžiantis nuo kalno. Nors daugelis galvoja, kad amortizatoriai skirti tam, kad minkštai sėdėti.

MTB skirstomi:

  • pilnos amortizacijos (full suspension).

  • standi galinė pakaba (hardtail).

Nors dauguma kalnų dviračių suprojektuoti važinėti aukščiau išvardytomis sąlygomis, bet tai vis dėl to ypač universalūs modeliai ir, nedaug ką patobulinus šiuos dviračius galima naudoti reguliariam važinėjimui į darbą mieste, arba užmiesčio turizmui. Dauguma kalnų dviračių turi purvasargių tvirtinimo taškus, galima montuoti bagažinę (galinę, rečiau ir priekinę), ko negalima pasakyti apie elitinius modelius skirtus dviračių krosui ar greituminiam nusileidimui.

Visų šiuolaikinių kalnų dviračių ratai turi greitaveržius (quick relaise), kas įgalina greitai pakeisti „piktą“ gumą „po sekmadieninio žygio bekele į „slikus“ pirmadienio kelionei į darbą.

Deja vieno, ko negalime pritaikyti, tai paruošti kalnų dviratį (o tai ir netikslinga) greituminėms lenktynėms plentu.

Jis netaikytinas lenktyniavimo dviračiams bei specializuoto tipo dviračiams, tokiems kaip dviratis – vežimas ar dviračiai, sukurti ir įrengti naudojimui atšiauriomis sąlygomis, kaip pvz. sankcionuotos varžybos, kaskados ar akrobatiniai manevrai. Įprastinės komplektacijos dviračio bendroji masė (dviratis + dviratininkas + bagažas) yra iki 100kg. Pagerintos komplektacijos (dvigubi ratlankiai, spec. guoliai, galinio rato stebulės – kasetės ar su vidinių pavarų sistemomis) leistina bendroji masė iki 120kg.

 

 

MIESTO IR KELIONINIAI DVIRAČIAI

Tai dviračiai, skirti mėgėjams važinėtis viešuose keliuose, kurių reguliuojamas maksimalus balnelio aukštis yra 635 mm ar daugiau. Ypatingas dėmesys skiriamas patogumui ir saugumui, paprastai būna pilnos komplektacijos t.y. su purvasaugiais, bagažinė, apšvietimu arba ne. Kelioniniai dviračiai ypač apkrauti kelioniniais reikmenimis yra sunkūs, sudėtingai valdomi ir todėl gali pailgėti stabdymo kelias šlapia danga ar bekele. Visada reikia laikytis saugaus atstumo. Įprastinės komplektacijos miesto ir kelioninio dviračio bendroji masė (dviratis + dviratininkas + krovinys) yra iki 100kg. Pagerintos komplektacijos iki 120kg. Šis standartas netinka kalnų dviračiams ir lenktyniniams dviračiams, prekių išvežiojimo dviračiams, gulstiems dviračiams, tandemams arba dviračiams, skirtiems naudoti sankcionuotose varžybose. Šie dviračiai suprojektuoti taip, kad jų eksploatacijai nereikėtų daug lėšų. Jie skirti kasdieniniam naudojimui. Šiuo dviračiu važinėjama kasdieniais rūbais, technika ilgam paliekama po atviru dangumi.

 

LENKTYNINIAI DVIRAČIAI

Jie skirti greitam važiavimui plentu, naudojant mažiau jėgų.

Dauguma plento dviračių konstruojami laikantis techninių Tarptautinės Dviračių Sporto Federacijos (UCI) reikalavimų. Tai riboja naujų techninių sprendimų ir netradicinių dviračių konstrukcijų taikymą. UCI reikalauja: „kad dviračio konstrukcija išlaikytų sporto dvasią ir principus. Sporto dvasia lemia, kad sportininkai varžosi tarp savęs vienodomis sąlygomis. Sporto principas iškelia žmogaus prioritetą prieš techniką.“

Plento dviračių rėmai ypač lengvi bei kieti. Galinis rėmo trikampis maksimaliai sumažintas. Pasiekta tai, kad daugumoje modelių nebegalima montuoti platesnių padangų nei 622 x 28. „Platesniais“ lengva startuoti, jie labai jautriai reaguoja į menkiausius  judesius.

Ratai 700 C (622 mm pagal 150).

Centrinė ašis yra žemiau, nei pas MTB (atstumas iki žemės 26 – 28 cm).

Vairas – tradiciškai „išriestas“, kas įgalina pasirinkti vieną iš daugelio sėdėsenos variantų, žymiai siauresnis nei MTB (38 – 48 cm). Tai daroma norint sumažinti oro pasipriešinimą.

Ne visos pavarų perjungimo sistemos įgalina jungti pavaras, nepaleidžiant vairo iš rankų. Net integruotos į stabdžių rankenėles, perjungiant pavaras daro dviračio vairavimą sudėtingesnį.

Šie dviračiai komplektuojami palengvintais mazgais. Galinės žvaigždės nuo 13 (11) iki 25 (28) dantų. Priekinės žvaigždės nuo 30 – 39 iki 50 – 55. Siauros padangos (18 – 30 mm), aukštas slėgis (6 – 8 atm.) sumažina pasipriešinimą kratymui.

Daugumoje modelių galima tvirtinti tik gertuvės laikiklį, todėl šiais dviračiais nebegalime pervežti net menkiausio krovinio. Padangos lengvai praduriamos, ratlankiai nesunkiai sužalojami. Dėl siaurų padangų ir konstrukcijos galimas slydimas, griūvimas ir susižalojimas. Leistina bendra masė ( dviratis + dviratininkas) 100kg.

Šie dviračiai skirti varžyboms arba tam, kad pajustume greičio žavesį, lėkdami lygiu plentu. Bet kasdieniniam naudojimui, ar turizmui praktiškai netinka.

 

VAIKIŠKI DVIRAČIAI

Šis standartas taikomas dviračiams, kurių maksimalus balnelio aukštis yra nuo 435 mm iki 635 mm (tipiškas dviratininko svoris 30 kg.) Vaikiški dviračiai kurių rato dydis yra 12”, 16” ir 18” neskirti  važiuoti kelio važiuojamąja dalimi. Leistina bendroji masė (dviratis + dviratininkas + krovinys) – iki 70kg.

 
BMX IR DVIRAČIŲ TRIALAS (BICYCLE TRIALS)

BMX - tai fristailas, kai kada papildomai naudojami papildomi įrenginiai (be dviračio – rampos, tilteliai ir t. t.).

Šie dviračiai turi papildomas kojų atramas, į viršų išriestą vairą, labai plačius ratus. Nenaudojami tupliksai ar kontaktiniai pedalai. Visiems šiems dviračiams bendra – mažas, labai tvirtas rėmas, nedidelis svoris. Dažnai naudojama vairo kolonėlės konstrukcija, leidžianti priekiniam ratui ne kartą apsisukti aplink 360. Ratai – 20“ arba 24“. BMX dviračiai atsirado kaip Bike MotoCross. Toliau vystantis dviračių sportui, BMX pavadino dviračius skirtus krosui ir trialui, o kai iššifruodavo kaip Modified Bike x – treme. Iš tikro trialas kalnų dviračiais išsivystė iš BMX.

BMX dviratis – tai sportinis aparatas, savo paskirtimi artimas riedučiams. BMX – tai sportinis – akrobatinis miesto paauglių laiko praleidimas, pritrenkiantis didelį žiūrovų skaičių.

Masiniai BMX dviračiai maksimaliai supaprastinti, patys elementariausi modeliai kainuoja nedaug. Jie skirti vyresniojo amžiaus vaikams ir paaugliams. Jais atliekami stulbinantys triukai.

Elitiniai BMX dviračiai – pakankamai brangūs, skirti profesionaliems sportininkams ir žmonėms rimtai užsiimantiems šia sporto šaka.

Dviračių trialas - tai sporto šaka, kai dviratininkas turi įveikti keletą trasos sekcijų, kiek galima mažiau kartų paliečiant žemę, bet kuo – išskyrus patį dviratį. Trasos sekcijos sudaromos iš natūralių bei dirbtinių kliūčių (pvz.: akmenys, rąstai, dėžės, ritės ir t. t.). Įveikiant kliūtis sportininkams tenka šokinėti su dviračiu, balansuoti stengiantis išlaikyti ligsvarą, net judėti atgal. Už žemės ar kliūčių lietimą skiriami baudos taškai. Nugali dalyvis surinkęs mažiausiai baudos taškų ir įveikęs visą trasą.

Dviračių trialas atsirado atskira kaip sporto šaka 70 – jų metų pabaigoje, 80 – jų metų pradžioje. Sportininkai, užsiimantys mototrialu (tai tas pat – tik su motociklu), susirūpinę augančios kartos paruošimu, pasiūlė vaikams treniruotis su dviračiais, o po to kai kuriems dviračių trialas pasirodė įdomesnis. 

 

 

Dviračiai / Dviračių aksesuarai / Dviračių remontas / Kaip mus rasti